smilkti

1 smil̃kti, -sta, -o intr. Š, Rtr, NdŽ; L 1. SD370, Sut, K, RtŽ, Šmk, Paį, Užp, Švnč, Lš pamažu be liepsnos degti, rusenti: Žali medžiai smil̃ksta, kad nedega J. Malkos vos ne vos krosny[je] smil̃ksta Ilg. Smil̃ko smil̃ko ir užsiliepsnojo Dg. Kodėl čia tiek daug dūmų? Pažiūrėk, gal nedėgulis smil̃ksta Srv. Uždegiojau kelmus, teip ir smil̃ksta trečia diena Vdžg. Šlapios durpos gerai nedega, tik smil̃ksta Vrb. Ugnelė nekurstoma tik ką smil̃ksta Rk. | prk.: Tavo širdyje tėvo tikėjimas tebesmilksta J.Avyž. Kad arielka galvoj smilksta, ilgai jam ten neprailgsta karčemoj! BsO243. 2. M, Lnkv, Ds degant leisti dūmus, rūkti: Jau tas pečius visai sugedo: kai tik pakuri, tai tuoj ir smil̃ksta Kv. Pečių ka buvo padirbęs, buvo toks smil̃kstąs Kl. Įtrauk lempelės knatą, bo par daug jau smil̃ksta Skrb. Balana užgeso ir dabar smil̃ksta Pžrl. Šileikio dantyse smilko pypkė rš. | prk.: Kiekviena žolelė skleisdavo malonų kvapą, ir visa stepė smilkdavo kvepalais rš. Melsvais rūkais smilksta kadagių viršūnės sp. ║ sklisti, veržtis (apie dūmus): Šiaudai degdami tratėjo, o dūmai pradėjo po biskį smilkti par tą vietą, kur buvo vagių lendama BsPII147. Išvydo dūmus smil̃kstant NdŽ. Pro praviras priemenėlės duris smilko dūmai J.Balt. 3. būti dūmuose, pilnoje dūmų patalpoje: Smil̃k smil̃k dūmuose – ir akių gali netekti Gs. Žmonės smilksta mažose dūminėse pirktelėse rš. Mes visą naktį smil̃kom dūmuose ir dulkėse NdŽ. ║ būti pilnam dūmų, smalkių: Dideli ponai: tura lempas cilindrines, o mūso – smil̃kstanti troba Skd. Pirtis smil̃ksta (garų, smalkių atsiranda) J.Jabl(Šl). Ji atvažiuoja smil̃kstančiu šilu NdŽ. 4. garuoti: Atitirpsta žemė ir pradeda smilkti šiltu garu rš. Žemė smil̃ksta pavasarį, t. y. garą leidžia iš savęs J. 5. dulkėti: Kelias smil̃ksta J.Jabl. 6. smulkiai lyti, dulkti: Koks čia lytus – tik smilksta par laukus Žg. 7. sklisti (apie kvapą): Iš po storų skujų apkloto smilko drėgnos žemės kvapas J.Balt. Vantų kvapas smilko į šalis rš. 8. Rs, Klm prk. prastai, vargingai gyventi: Vienas gyvena, ė kitas smil̃ksta Tvr. Smilkstì smilkstì žmogelis visą gyvenimą ir nieko gera nematai Mlt. Koks te gyvenimas – smil̃ksta bet tiktai Dbk. Gyvas į žemę nelįsi – smilkstì sau žmogus, ir tiek Srv. Senatvėj sunku vienai smil̃kt Rk. Smilkstù, vaikeliai, ir gana, smerties tik laukiu, daugiau nieko Ktk. Išej[o] žentuosna ir smil̃ksta nei šiap, nei tep Vlk. Visą jaunystę smilkaũ be geresnio drabužėlio Antš. Jeigu bėdų nebus didesnių, tai da smil̃kt gali Mžš. Smilkstì i smilkstì žmogus, jokios nėra ramumos Str. Smil̃kstam po truputį, ir gana Lel. Koks ten jos be gyvenimas – smilksta kaip ta ugnelė, ir tiek Tr. A, smilksta kaip žalias nedegąs KrvP(Zp). Smil̃ksta kai uodas arklio uodegoj Mrj. ║ niekur neišeinant nuobodžiai gyventi: Na, kad tu par dienų dienas ir smilkstì numūs Up. Ji smilksta pirkelėje per kiauras dienas ir nežino, kas pasaulyje darosi J.Paukš. ║ baigti amžių, merdėti: Jau laikas eit pas Abraomą, o vis da smil̃ksta smil̃ksta Ob. Smilko ji lėtai ir ilgai P.Cvir. 9. Kv gožiamam augti į aukštumą, stilbti: Smilksta medžiai, t. y. auga į aukštumą ir į tęvumą J. Smalkos miškas smilksta, t. y. tankiai auga J. 10. šnek. greitai bėgti, lėkti, rūkti, dumti: Pametus gražias giesmeles, smilko par tamsias gireles LTR(Kp). Smilksta velniūkščiai keliu prš. Praėjo Žolinė, ir tuoj ėmė smilkti į kleboniją Kikildžių Juozapėlis J.Balt. Paimsiu diržą – smil̃kste lauku Pgr. \ smilkti; apsmilkti; atsmilkti; įsmilkti; išsmilkti; nusmilkti; pasmilkti; prasmilkti; prismilkti